Ribos ugdant vaiką: aiškumas, kuris padeda augti

Neretai vakarais namie patiriame pasikartojančią situaciją: mūsų vaikas žvelgia į mus ir spausdamas prie savęs mylimą žaislą maldauja leisti jam dar pažaisti – nors laikrodis sako, kad vonioje nekantraudamas jo jau laukia dantų šepetėlis. Negavęs leidimo vaikas supyksta ir sviedžia žaislą į šalį, arba ima derėtis, arba maldauja dar vienos minutėlės – taip tarsi tikrindamas, ar vakar galiojęs susitarimas galioja ir šiandien. Tokiomis akimirkomis suaugusiajam gali būti nelengva: norisi išlikti švelniam, bet kartu nelaužyti nustatytų taisyklių.

Ribos ugdant vaiką nėra bausmė ar noras demonstruoti principingumą vardan principingumo. Tai – siekis užtikrinti aiškumą, pastovumą ir pagarbų santykį, kuris padeda vaikui jaustis saugiau situacijose, kai norų daug, emocijos didelės, ir pačiam susivaldyti dar kiek per sunku.

Sustoti, palaukti, išgirsti kitą ar susitarti vaikai mokosi palaipsniui. Kai noras labai stiprus, vaikui gali būti sunku suprasti, kodėl jo negalima patenkinti čia ir dabar – kodėl negalima pažiūrėti dar vieno filmuko arba kodėl nevalia pastumti draugo, kad anksčiau už jį pagriebtų abiejų geidžiamą mašinėlę.

Būtent todėl ribos vaikui yra reikalingos. Jos padeda vaikui suprasti, kad suaugusysis yra šalia ir gali parodyti, kur saugu veikti, o kur jau metas sustoti. Kai susitarimai aiškūs ir pastovūs, jam nereikia nuolat spėlioti, kaip į vieną ar kitą situaciją reaguos aplink jį esantys žmonės.

Per kasdienes situacijas vaikas mokosi save stebėti: supykau, nusivyliau, ko nors noriu, bet ne viskas įvyksta iš karto vien todėl, kad labai norisi. Taip vaikas mokosi laukti, tartis, dalintis su kitais ir pamažu suprasti, kad šalia esantiems kažkas taip pat gali būti svarbu, skaudu ar sunku.

Vaikas ribas tikrina ne todėl, kad nori suaugusįjį „nugalėti”, o todėl, kad nori dar ir dar kartą įsitikinti, jog pasaulis vis dar toks pat aiškus ir nuspėjamas. Jei vieną vakarą kaladėlės keliauja į dėžę, o kitą lieka išbarstytos ant grindų, vaikui sunku susigaudyti, ko iš jo tikimasi.

Suaugusiojo rodomas tvirtumas nereiškia abejingumo: net ir matydami, kad vaikui pikta, liūdna ar apmaudu, turime gebėti likti ramūs ir siekti išlaikyti susitarimą: „Matau, kad labai nori dar pažaisti. Visgi dabar žaislus sudėsime į vietą, nes atėjo laikas miegoti. Bet rytoj atsikėlęs vėl galėsi žaisti.“ Paprastas padėties paaiškinimas pripažįsta vaiko jausmą, kartu nubrėždamas aiškias gaires. Kai ta pati taisyklė galioja vakar, šiandien ir rytoj, vaikui po truputį darosi aišku: suaugusysis nepyksta ir nebaudžia, bet abu žinome, kur yra riba.

Supykusiam ar pavargusiam vaikui ilgų aiškinimų klausytis yra labai sunku. Tokiais atvejais labiausiai padeda trumpi, aiškūs, ramiu tonu sakomi sakiniai. Vietoje „Nešauk!“ galime sakyti: „Kalbame tyliau“, vietoje „Nebėgiok!“ – „Bėgiojame kieme“, vietoje „Nepiešk ant sienos!“ – „Piešiame ant popieriaus.“ Vaikas gali pykti toliau, tačiau jis nesąmoningai fiksuoja ramų suaugusiojo balsą, kuris tampa orientyru, ilgainiui padedančiu valdyti savo elgesį.

Vaikas lengviau išgirs, ko nedera daryti, jei sakysime ne tik draudžiančius žodžius, bet ir duosime pasiūlymą, ką jis tuo metu daryti gali. Nuolat girdėdamas vien „negalima“, vaikas lieka su tuo pačiu neišpildytu noru, bet nežino, kaip jį patenkinti. Parodžius, kur galima bėgioti, piešti ar šūkauti, jam palengvėja: bėgioti galima lauke, piešti galima ant popieriaus lapo, o išėjus į žygį smagu šaukti savo vardą ir klausytis jo aido.

Švelnumo rodymas nereiškia, kad turime sutikti su viskuo, ko vaikas nori. Švelnumu rodome, kad matome vaiko jausmą, tačiau neatsisakome aiškių susitarimų. „Matau, kad supykai, nes nori dar pažaisti – bet dabar yra dantų valymosi metas.“ Toks sakinys vaikui pasako du dalykus: suaugusysis “fiksuoja” jo supykimą, bet dienos ritmas nesikeis.

Vaikui taip pat svarbu jausti, kad jo emocija nėra kažkuo bloga. Galima supykti, nusivilti arba verkti – tačiau net ir labai stipraus jausmo išgyvenimas nereiškia, kad galima skaudinti kitą, svaidyti daiktus ar laužyti susitarimus. Pamažu vaikas mokosi atpažinti, kas vyksta jo viduje, ir ieškoti tinkamo būdo nemaloniems jausmams išreikšti.

Susitvarkyti su savo emocijomis vaikui karais padeda nedidelis, bet aiškus pasirinkimas. Susitarimas išlieka, tačiau vaikas gali pasirinkti, kaip į jį įsitraukti: „Ar nori žaislus sudėti vienas, ar kartu su manimi?“ Jei atėjo metas ruoštis miegui, galima paklausti: „Ką šįkart pasiimsi į lovelę – kiškutį ar meškiuką?“

Vaikas jaučia, kad jo norai girdimi, tačiau ribos išlieka aiškios: suaugusysis neatsitraukia – tik padeda vaikui lengviau priimti susitarimą.

Ribų nustatymas vaikams yra ypač aiškus tada, kai pasekmės kyla tiesiogiai iš situacijos: jei vaikas svaido žaislą, jį trumpam padedame į šalį, kad visiems būtų saugu; jei ištaško ant grindų vandenį, galime pakviesti vaiką padėti išvalyti. Taip vaikas pamažu suvokia ryšį tarp savo veiksmo ir jo pasekmės. Pasekmė yra ne siekis vaiką gąsdinti, o pagalba ugdantis atsakomybės jausmą.

Ribos moko ne tik paklusti taisyklėms – jos pamažu augina vaiko gebėjimą sustoti, palaukti, ieškoti taikesnių būdų susitarti. Mokydamasis pasakyti „aš pykstu“, o ne trenkti, paprašyti, o ne atimti, vaikui ilgainiui įgyja gebėjimą ieškoti kitų, priimtinesnių bendravimo būdų.

Aiškūs ir nuoseklūs susitarimai tampa vidiniu vaiko orientyru. Ramus suaugusiojo balsas ir pastovus buvimas šalia vaiko viduje pamažu augina tikrumą, kad jo jausmai yra priimami, o elgesį galima mokytis valdyti. Tada ribos tampa ne kovos ringu, o saugia vieta augti.