Kaip kalbėtis su vaiku apie emocijas?

Kartais vaiko viduje kylantys stiprūs jausmai nustelbia žodžius: jis supykęs sviedžia žaislą, pravirksta dėl, atrodytų, visiško menkniekio, susigūžia kampe ar kojų trepsėjimu reiškia nepasitenkinimą, nors prieš akimirką dar linksmai žaidė. Suaugusiajam dažnai norisi vaiką greitai nuraminti ir sustabdyti tokį emocijų pliūpsnį. Tačiau kalbėti apie emocijas vaikams – tai kur kas daugiau nei įvardinti vieną ar kitą jausmą: tai visapusiška pagalba, leidžianti vaikui pamažu suprasti, kas vyksta jo viduje, ir ieškoti būdų, kaip jausmus išreikšti saugiai bei pagarbiai.

Mažas vaikas dar tik mokosi įvaldyti savo jausmų kalbą. Pyktis, liūdesys, nusivylimas, ilgesys ar baimė jam gali atrodyti stiprūs, kartais net gąsdinantys jausmai. Todėl suaugusiojo ramybė vaikui tampa svarbia atrama: „Aš esu šalia, tavo jausmas manęs neišgąsdino, pabandykime jį suprasti drauge.“

Kai vaikas verkia ar pyksta, natūralu norėti, kad jis kuo greičiau nusiramintų. Vis dėlto svarbiausia ne kuo greičiau numalšinti kilusį jausmą, o padėti vaikui suprasti, kas su juo vyksta. Jei skubame sakyti „nusiramink“, vaikas gali jaustis likęs vienas su jį užvaldžiusia emocija, kurios jis dar nepajėgia suprasti.

Dažniausiai reikia tiesiog pabūti šalia: pritūpti, kad būtume vaiko akių lygyje, ramiu balsu jam kalbėti, kiek sulėtinti balsą ir judesius. Tik tada, kai vaikas pajunta, kad suaugusysis jo jausmo nesistengia „nubaidyti” ir lieka šalia, pamažu atsiranda ir jį nusakyti galintys žodžiai. Emocija nebūtinai dingsta iš karto, bet vaikas po truputį mokosi: net jei labai pyksiu ar liūdėsiu, šalia esantis žmogus padės man suprasti, kas vyksta.

Kalbant vaikams apie emocijas ir jausmus, juos suprasti labiausiai padeda paprasti, aiškūs žodžiai. Vaikas dažnai dar nesupranta, kas su juo vyksta, todėl suaugusysis, jautriai bendraudamas, gali padėti vieną ar kitą jausmą įvardyti.

Užuot kalbėdami taip, tarsi viską žinotume, parodykime vaikui, kad bandome jo jausmą suprasti drauge su juo. „Atrodo, kad supykai“, „Matau, kad tau liūdna“, „Ar gali būti, kad labai pasiilgai tėčio?“: tokie sakiniai leidžia vaikui pačiam pajusti, ar jo jausmas įvardytas teisingai. Kartais jis mūsų klausimą patvirtins, kartais paneigs, kartais nieko neatsakys – tai normalu. Vaikui svarbiausia žinoti, kad jo vidinis pasaulis suaugusiajam rūpi.

Vaikui labai svarbu jausti, kad visi jo jausmai priimtini. Pykti galima. Liūdėti galima. Pavydėti, nusivilti, bijoti taip pat galima. Nėra blogų ar neteisingų jausmų.

Tuo pačiu metu vaikui reikia aiškių ribų, kurios padėtų tuos jausmus išreikšti neskaudinant kitų. Galime sakyti: „Pykti galima, bet muštis negalima.“ Arba: „Matau, kad labai supykai. Užuot trenkęs, gali stipriai suspausti pagalvę, patrepsėti kojomis arba pasakyti: „aš pykstu!“

Taip vaikas ilgainiui įsisąmonina du dalykus: jo jausmas yra priimamas, bet kito žmogaus skaudinti negalima. Tai ne bausmė už išlietą emociją, o pagalba ieškant saugesnio būdo tą emociją parodyti.

Kartais iš nuovargio ar noro greičiau vaiką nuraminti pasakome: „nesinervink“, „ nieko čia tokio“, „nėra ko verkti“. Suaugusiajam gali atrodyti, kad tai ramina, bet vaikui tokie žodžiai gali nuskambėti kitaip: „mano jausmai neteisingi“, „manęs nesupranta“.

Kai vaiko jausmai nuolat nuvertinami ar ignoruojami, vaikas gali pradėti juos slėpti. Slopinami jausmai dažniausiai niekur nedingsta ir gali pasireikšti kitais būdais: įtampa kūne, netikėtais pykčio protrūkiais, užsisklendimu ar veiksmais, kurie skaudina kitus.

Todėl užuot numojus ranka į vaiko emociją, reiktų padėti vaikui ją pažinti. Kartais pakanka vieno sakinio – „Tau dabar tikrai sunku“, kad vaikas jaustųsi išgirstas ir suprastas.

Vaikai jausmų kalbos mokosi ne tik tada, kai apie juos kalbame – jie labai atidžiai stebi ir mus. Kaip mes bendraujame, kai pavargstame? Kaip reaguojame, kai kažkas nepavyksta? Ar mokame atsiprašyti ar pasakyti, kad mums sunku?

Kai suaugusysis paprastais žodžiais nusako, kaip jaučiasi, vaikas ima suvokti, jog emocijos yra natūrali gyvenimo dalis. Tad galime drąsiai sakyti: „Šiandien esu pavargęs, todėl greičiau susierzinu“, „Man buvo smagu su tavimi pažaisti“, „Aš supykau, bet bandau nusiraminti.“

Ne visi vaikai pasiruošę iš karto kalbėtis apie tai, ką jaučia. Jei vieniems reikia žodžių, tai kitiems – laiko, o tretiems – galbūt judesio ar tylos. Todėl kartais verčiau ne klausinėti, o pasiūlyti kitą būdą suvokti apėmusią emociją. Vaikas gali pyktį išlieti įnirtingai braukydamas popierių, liūdesį – minkydamas molį ar vandeniu nusiplaudamas veidą, įtampą – energingai trepsėdamas kojomis ar susisukdamas į jaukų pledą. Kartais pyktis išgaruoja ar liūdesys praeina, suaugusiajam tiesiog tyliai pasėdėjus šalia.

Svarbiausia – ne skubinti vaiką kalbėti, o leisti jam pajusti, kad yra vieta jo jausmui saugiai pasireikšti.

Vaikas neišmoks kalbėti apie emocijas per vieną pokalbį – to jis mokosi kasdien: kai nepavyksta pastatyti kaladėlių bokšto, kai draugas nepasidalija žaislu, kai pasiilgsta mamos, kai pradžiugina naujas atradimas.

Kai suaugusysis būna šalia, randa raminančius žodžius, kantriai įvardija vaiko jausmus ir moko juos išreikšti tinkamais būdais, vaiko viduje pamažu formuojasi saugumo ir pasitikėjimo jausmas. Jis ima suprasti, kad visi jausmai yra priimtini, o pyktį, liūdesį ar nusivylimą galima išreikšti taip, kad nebūtų skaudinami nei kiti, nei jis pats.

Būtent taip gimsta emocijų kalba – ne iš vieno gero sakinio, o iš daugybės kasdienių akimirkų, kuriose vaikas jaučiasi matomas ir suprastas. Ilgainiui šios patirtys tampa vidine atrama, padedančia vaikui suprasti: visi, net ir nemaloniausi, jausmai yra priimtini, o juos išreikšti galima saugiai ir pagarbiai.