Ar verta girti vaiką už viską?

Kai vaikas pribėga su piešiniu rankose ir tiesia jį mums pažiūrėti, kai pats užsisega striukę, iš kaladėlių surenčia aukštą bokštą ar pirmą kartą draugų būryje išdrįsta padeklamuoti eilėraštį – mums, suaugusiesiems, natūraliai norisi nusišypsoti ir pasakyti „Šaunuolis!“, „Kaip gražu!“ ar „Aš tavimi didžiuojuosi“. Juk norime, kad vaikas jaustųsi matomas ir mylimas.

Vis dėlto galvojant, kaip girti vaiką, verta stabtelėti ties vienu svarbiu klausimu: ar norime vaiką įvertinti, ar padrąsinti? Nors mums gali atrodyti, jog abiem atvejais darome tą patį, vaikui siunčiame skirtingas žinutes.

Apie šį skirtumą daug kalbėjo individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris. Jam buvo svarbu, kad vaikas augtų ne tik siekdamas pritarimo, bet ir jausdamas, kad yra savas, matomas, reikalingas ir galintis prisidėti.

Pagyrimu dažniau įvertiname rezultatą arba patį vaiką: „tu labai gabus“, „tu geriausias“, „man tavo piešinys patinka“. Tokie komplimentai, žinoma, labai malonūs, bet juos girdėdamas, vaikas ilgainiui ima laukti suaugusiojo pritarimo: ar mane pastebės, ar pagirs, ar pasakys, kad man pavyko?

Padrąsinimas veikia kitaip. Jis pastebi ne tik patį rezultatą, bet ir kelią jo link: pastangą, bandymą, atkaklumą, norą tartis, gebėjimą pradėti iš naujo. Tai žodžiai, kurie vaikui sako: „matau, kaip stengeisi“, „pastebėjau, kad bandei dar kartą“, „tu pats radai sprendimą“.

Vaikų pagyrimas savaime nėra blogai: vaikams reikia mūsų šilto žvilgsnio, pasidžiaugimo, nuoširdaus pastebėjimo. Tačiau jei vaikas giriamas nuolat ir už viską, jis ilgainiui gali priparsti stengtis ne dėl patiriamo atradimo džiaugsmo, o dėl suaugusiojo pritarimo. Klausimas „ar mane pagirs?“ tampa kone vieninteliu vaiko motyvacijos varikliu, skatinančiu stengtis tik tam, kad įsiteiktų kitiems, o ne pačiam jausti vidinį norą dėti pastangas.

Kita vertus, jei vaikas nuolat girdi tik „kaip gražiai nupiešei“, jam gali pasidaryti svarbu piešti „gražiai“: tuomet nepavykusi linija, ant piešinio užtiškusi dažų dėmė ar kritiška draugo pastaba gali jį labai nuliūdinti. Tuo tarpu jei suaugusysis pastebi vaiko kūrybinį procesą („Matau, kad kruopščiai rinkaisi spalvas“, „Čia bandei nupiešti labai smulkias detales“), vaikas ima dėti pastangas ne tik į galutinį piešimo rezultatą (piešinį), bet ir į procesą (piešimą).

Padrąsinimas vaikui padeda jaustis svarbiam ne tik tada, kai viskas pavyksta iš pirmo karto: jis svarbus ir tada, kai bokštas griūva, sagos neužsisega, raidė nepavyksta ar vidury sakinio pasimiršta eilėraščio žodžiai.

Tokiomis akimirkomis vaikui labiausiai reikia ne vertinančios pastabos, o patvirtinimo, kad jis gali bandyti dar kartą: „Matau, kad buvo nelengva, bet pabandei iš naujo“; „Šaunu, kad pats sugalvojai kitą būdą susitvarkyti su šia užduotimi“; „Šį kartą nepavyko taip, kaip norėjai, bet tu jau žinai, ką kitą kartą gali padaryti kitaip“. Tokie žodžiai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi: jis ima suprasti, kad yra svarbus ne tik tada, kai suaugusysis pasako „šaunuolis“. Vaikas pradeda pastebėti ir vertinti savo paties pastangas, pasirinkimus ir mažus žingsnelius, vedančius pirmyn.

Kai galvojame, kaip girti vaiką, verta savęs paklausti: ką noriu, kad vaikas išgirstų apie save? Ar tai, kad jis „geras“, nes padarė taip, kaip tikėjausi aš, ar tai, kad jo pastangos, bandymai ir savarankiški sprendimai yra svarbūs?

Užuot sakę „koks gražus piešinys“, galime pastebėti pasirinktų spalvų įvairovę ar piešimo kruopštumą. Vietoje „šaunuolis, kad apsirengei“, galėtume pasakyti: „šaunu, kad pats užsisegei striukę, nors mačiau, kad iš pradžių buvo nelengva“. O vietoje „aš tavimi didžiuojuosi“ vaiko savivertėj didesnį pėdsaką palieka „gali savimi didžiuotis, nes pabandei dar kartą ir tau pavyko.“ Tokie mūsų pasakymai padeda vaikui aiškiau pamatyti, kas jam pavyko ir kaip jis to pasiekė.

Žinoma, vaikai nori jausti mūsų pritarimą. Jiems reikia šypsenos, apkabinimo, pasidžiaugimo jų pastangomis. Nereikia pagyrimų vengti ar sverti kiekvieną žodį: svarbiausia, kad pagyrimai netaptų vieninteliu būdu vaikui parodyti, jog jis matomas ir svarbus.

Kartais vaikui pagyrų net nereikia – pakanka stabtelėti šalia, nusišypsoti ir drauge su juo pabūti jo akimirkos džiaugsme. Tokie momentai vaikui leidžia pajusti, kad suaugusysis yra šalia ne tik tam, kad įvertintų, bet kad tiesiog drauge su juo pasidžiaugtų jo augimu.

Vaikui reikia jaustis matomam ne tik tada, kai viskas gerai pavyksta – jam reikia mūsų dėmesio ir tada, kai jis bando, klysta, taiso, ieško ir pradeda iš naujo. Būtent tada padrąsinantys, nors ir mažiau skambūs, žodžiai daro didesnį poveikį nei greitai ištartas „šaunuolis“.

Ilgainiui vaikas iš suaugusiųjų balso kuria ir savo vidinį balsą. Jei jis dažnai girdi, kad jo pastangos yra svarbios, kad galima bandyti dar kartą ir kad klaida nėra žlugimas, šie žodžiai pamažu tampa jo vidine atrama. Šis pasitikėjimą savimi ugdantis vidinis balsas neapleidžia vaiko ir tada, kai šalia nėra suaugusiojo: kai tenka suklysti ir vėl bandyti – ir tikėti, kad „aš galiu“.