Ar anksti išmokęs skaityti vaikas turi pranašumą?

Ankstyvas mokymasis skaityti dažniausiai siejamas su tuo, kad vaikas pradeda skaityti iki 5–6 metų amžiaus. Tėvus paprastai džiugina pirmieji vaiko bandymai skaityti, tačiau vaikui tikrasis džiaugsmas prasideda tada, kai jis ima suprasti, ką perskaitė, susieja žodžius su tuo, ką jau pažįsta iš savo kasdienybės, vaizduotės ir patirties. Todėl verta pakalbėti apie tai, kokios naudos gali duoti ankstyvas mokymasis skaityti ir kaip padėti vaikui atrasti skaitymo džiaugsmą.

Vaikas ilgiau stabteli ties raidėmis savo mėgstamoje knygelėje, bando perskaityti žodį ant plakato ar prašo dar kartą parodyti, kaip rašomas jo vardas? Tokiomis akimirkomis labai svarbu vaiką ne skubinti, o pastebėti, kai jis jau pats ima domėtis raidėmis.

Kai domėjimasis skaitymu ateina iš paties vaiko, natūraliai plečiasi jo žodynas, gilėja kalbos suvokimas, stiprėja noras sužinoti naujų žodžių reikšmes, pažinti knygose atsiskleidžiančias istorijas.

Vėliau tai gali padėti lengviau įsilieti į mokyklinį gyvenimą. Kai vaikas raides jau pažįsta, mažiau nerimo kelia pirmieji bandymai skaityti klasėje. Jis drąsiau įsitraukia, labiau pasitiki savimi, o mokymasis skaityti tampa dar viena smagia jį supančio pasaulio pažinimo dalimi.

Skaitymo džiaugsmas greičiausiai auga tada, kai vaiko skaityti niekas neverčia ir jis gali mėgautis tomis pirmojo patyrimo akimirkomis – „jau mokausi skaityti ir rašyti!“. Tuo tarpu kai vaikas spaudžiamas skaityti, lyginamas su kitais ar nuolat girdi, kad „jau turėtų mokėti“, atradimo džiaugsmą greitai pakeičia įtampa. Natūralų smalsumą pakeičia baimė suklysti, ir skaitymas ima sietis ne su malonia patirtimi, o su primesta prievole.

Darželiniame amžiuje žaidimas vis dar yra svarbiausias būdas pažinti pasaulį. Per bokštų iš kaladėlių statymą, vaidmenų žaidimus, pasakų kūrimą ar piešinius vaikas mokosi pažinti kalbą, sutelkti dėmesį ir kurti santykius. Jei visas dėmesys sutelkiamas vien į tai, ko jis „privalo” išmokti, gali pamažu blėsti jo natūralus smalsumas ir motyvacija tyrinėti pasaulį savaip. Tuomet vietoje atradimo džiaugsmo gali atsirasti nusivylimas, nenoras mokytis ar tylus jausmas: „man nepavyksta“.

Vienas vaikas raidėmis pradeda domėtis ketverių, kitam įgūdis skaityti natūraliai ateina tik šešerių. Abu šie keliai yra vienodai geri.

Svarbiausia ne tai, kada vaikas pradeda skaityti, o tai, ar jis į šį procesą ateina savo ritmu ir be spaudimo. Kai leidžiame vaikui bandyti, klysti ir grįžti prie skaitymo tada, kai jis pats to nori, mokymasis tampa natūralia gyvenimo dalimi ir tvirtai įauga į kasdienybę.

Geriausia, kai draugystė su knyga prasideda ne nuo pavedamų užduočių, o nuo žmogiško artumo. Jaukus vakarinis skaitymo ritualas, drauge skaitomi užrašai gatvėje, vaiko „parašas“ ant piešinio ar raidžių lipdymas iš plastilino – visa tai kuria natūralų ryšį su kalba. O gera knyga mokytis skaityti skatina tuomet, kai ji yra ne „privaloma užduotis“, o dar viena galimybė vaikui pačiam patyrinėti raides, žodžius ir iš jų susivejančias istorijas.

Natūralus santykis su skaitymu tampa ne tik lengvesne mokyklos pradžia, bet ir vidiniu pasitikėjimu, kad naujus dalykus galima pažinti savu ritmu. Juk vertingiausia yra ne tai, kad vaikas pradėjo skaityti anksčiau už kitus, o tai, kad į mokyklą jis eina kupinas smalsumo, pasitikėjimo savimi ir jausmo, jog mokymasis gali būti įdomus atradimų kelias.