Teatras vaikų ugdyme

Kartais vaikui visai nereikia tikros scenos, kad prasidėtų tikrų tikriausias teatras. Užtenka skarelės ant pečių, kėdės, kuri akimirksniu tampa laivu, ar šakelės, virstančios stebuklinga lazdele. Vieną akimirką jis gydo „sužeistą“ draugo ranką, kitą – tyliai sliūkina vaizduodamas lapę, trečią, žiūrėk – jau gelbsti žaidimo draugę iš „pilies bokšto”. Toks vaikų teatras vyksta dažnai ir natūraliai – skatinamas vaizduotės, smalsumo ir noro bent akimirką pabūti fantazijų pasaulio dalimi.

Ikimokykliniame amžiuje teatras vaikui artimas todėl, kad pasaulį jis pažįsta per vaidmenis ir istorijas. Todėl ugdymas teatru tampa labai paveikia ugdymo forma: jis padeda vaikui ne tik kurti, bet ir geriau suprasti save, kitus ir tai, kas vyksta aplink.

Per vaidmenį vaikui dažnai lengviau parodyti tai, ko nesinori ar nepavyksta pasakyti žodžiais. Kartais pyktį išlieja garsiai suriaumojęs tigras, liūdesį – nuleistos šuniuko ausys ar nusiminęs karalaitės žvilgsnis, drąsą – tvirtas karaliaus žingsnis ar platus didvyrio kardo mostas.

Teatro užsiėmimuose vaikas mokosi atpažinti savo jausmus, juos įvardyti ir saugiai išreikšti. Be to, šios veiklos pamažu švelnina natūralų darželinio amžiaus vaiko egocentrizmą, skatindamos jautrų požiūrį į kitą ir gebėjimą įsijausti į „kito žmogaus kailį”. Kai vaikas vaidina išsigandusį kiškį, rūpestingą mamą ar padedantį draugą, jis ne tik mokosi atlikti vaidmenį, bet ir būti šalia kito žmogaus.

Teatras taip pat padeda įveikti mažas ir dideles baimes: kalbėti prieš grupę kartais nedrąsu – daug lengviau tai daryti tada, kai kalbu ne „aš“, o mano pasirinktas personažas.

Vaidinimai natūraliai augina ir vaiko kalbą. Darželinukai kartoja girdėtas frazes, kuria spontaniškus dialogus, patys sugalvoja, kur pasisuks pasakojama istorija. Taip plečiasi žodynas, lavėja tartis, sakiniai pamažu tampa vis rišlesni.

Teatras padeda vaikui atrasti ir savo balsą – ne vien tiesiogine prasme, bet ir kaip vidinę drąsą kalbėti. Regėdamas, kaip jo ištarti žodžiai nulemia istorijos eigą, jis pajunta savo balso galią ir ima vis labiau savimi pasitikėti. Kartais tereikia visai mažo vaidmens, kad vaikas išdrįstų pirmą kartą garsiau prabilti grupėje ar pasiūlyti savo idėją.

Teatre labai daug vietos skleistis vaiko vaizduotei. Šilkinė skarelė gali tapti upe, sparnais ar karūna, o popierinė dėžė po akimirkos jau virsta laivu, namu ar pilimi. Vaikai kuria personažus, išgalvoja siužetus, improvizuoja ir patys sprendžia, kas jų pasakojamoje istorijoje nutiks toliau.

Tokiose veiklose klesti kūrybiškumas, nes vaikas mokosi ne tik atpasakoti istoriją, bet ir pats ją praturtinti – per pasirinktą vaidmenį, per judesį, balsą, mimiką.

Teatras labai gražiai moko bendrystės: vaikai tariasi, kas kuo bus, vaidinime laukia savo eilės, mokosi išklausyti kitų idėjas ir susitarti, kas pasakojime nutiks toliau. Jei vienas vaikas pamiršta savo frazę, kitas gali jam priminti. Jei istorija netikėtai pasisuka kita linkme, visa grupė drauge keliauja nauja kryptimi. Taip stiprėja atmintis, koncentracija, gebėjimas suprasti priežasties ir pasekmės ryšį bei spręsti iššūkius.

Teatro užsiėmimuose vaikas gali būti viskuo: piktu drakonu, jautriu ežiuku, rūpestingu gydytoju ar drąsiu keliautoju. Per vaidmenį jis saugiai tyrinėja pasaulį ir save. Būtent todėl teatras vaikystėje yra kur kas daugiau nei trumpi vaiko pasirodymai prieš tėvelius per šventes. Teatras augina kalbą, jausmus, bendrystę ir drąsą būti savimi. O ši drąsa ilgainiui praverčia ne tik teatre –persikėlusi į kasdienį gyvenimą, ji tampa drąsa bendrauti, išsakyti savo jausmus ir nepasimesti neįprastose ar sudėtingesnėse situacijose.