Kaip atpažinti, kada vaikui reikia psichologo pagalbos?

Dalį darželinukų tėvų graužia tylus vidinis klausimas: ar tai, ką dabar matau, yra natūrali vaiko raidos dalis, o gal ženklas, kad jam šiuo metu per sunku? Vieną dieną mažylis juokiasi, smalsiai tyrinėja pasaulį, o kitą dėl, atrodytų, visiškos smulkmenos pravirksta, supyksta ir ilgai negali nusiraminti. Tokios vaiko reakcijos pirmiausia kviečia ne skubėti vertinti, o ramiai pažvelgti į vaiko patirtį.

Ikimokykliniame amžiuje dažna emocijų kaita yra natūrali. 3 metų vaiko psichologija dažnai atsiskleidžia per stiprius jausmus, staigią nuotaikų kaitą, itin lakią vaizduotę, baimes ar konfliktus dėl žaislo, savo eilės ar noro pirmauti. Vaikas dar tik mokosi suprasti, kas vyksta jo viduje – atpažinti pyktį, nusivylimą, pavydą, baimę, – ir su tais jausmais išbūti, juos išgyventi ir po truputį išmokti nusiraminti.

Kartais nutinka taip, kad vaikui šių vidinių išgyvenimų tampa per daug, ir jis jų nepajėgia atlaikyti. Tuomet svarbu ne ieškoti, kas „negerai“, o pabandyti suprasti, ką vaiko elgesys pasako apie jo savijautą.

Mažiems vaikams labai būdinga dažna nuotaikų kaita. Dar prieš minutę mažylis su džiaugsmu statė bokštą, o po akimirkos ima verkti, kai šis nugriūva. Tokie emocijų svyravimai yra natūrali raidos dalis.

Šiame amžiuje vaikai mokosi atpažinti ir įvardyti savo emocijas. Kartais jausmas pirmiausia pasireiškia per veiksmą – į kampą nusviestą žaislą, pakeltą balsą, norą pasitraukti į šalį. Tai nereiškia, kad kažkas ne taip: dažniausiai toks elgesys – tai pirmieji vaiko bandymai suprasti, kas vyksta jo viduje.

Darželinukams būtinga itin laki vaizduotė. Vakare kambaryje atsiradusi „pabaisa“, baimė eiti vienam į kitą kambarį ar pasakojimai apie įsivaizduojamą draugą yra įprasta šio amžiaus vaiko gyvenimo dalis.

Vis dėlto kartais vaiko elgesys signalizuoja, kad jis patiria didesnių psichologinių sunkumų.

Jei vaiką labai dažnai ištinka stiprūs pykčio protrūkiai, po kurių jis ilgai ir sunkiai nusiramina, jei dėl menkiausio nusivylimo griūva ant grindų, ilgai verkia ir nepajėgia grįžti į įprastą ritmą, tai gali būti ženklas, kad jo viduje susikaupė daugiau įtampos, nei jis geba pakelti.

Kartais ši įtampa pasireiškia kitaip: vaiką nuolat kamuoja liūdesys ar nerimas, jis tampa tylesnis, niekuo nebesidomi, nebenori užsiimti įprastomis sau mielomis veiklomis. Kai kurie vaikai tarsi užsidaro: praranda norą jungtis į bendrą žaidimą, sėdasi nuošaliau nuo kitų, kalbinami nusisuka.

Svarbu atkreipti dėmesį ir tada, kai vaikui pasidaro sunku vykdyti įprastus prašymus, kai jis nustoja girdėti, kad sakoma, nebesilaiko įprasto dienos ritmo, ima sapnuoti košmarus, sunkiai užmiega ar naktimis prabunda.

Visose šiose situacijose padėti gali vaikų psichologė, kuri ne tik profesionaliai įvertina situaciją, bet ir tampa jautria patarėja, galinčia šeimai padėti suprasti, ką šiuo metu išgyvena vaikas.

Dažniausiai minėtuose vaiko elgesio pokyčiuose slypi labai konkreti vaiko patirtis. Vienam jautriu etapu tampa adaptacija darželyje – nauja aplinka, nauji žmonės, kitoks dienos ritmas. Kitam sunkiai išgyvenamu pokyčiu gali tapti brolio ar sesės gimimas, persikraustymas, tėvų skyrybos ar netektis šeimoje.

Kartais daug įtampos vaikui sukelia konfliktai su kitais vaikais. Net trumpa situacija, kuri suaugusiajam atrodytų visai nereikšminga, gali palikti ryškią žymę vaiko viduje – jis savo patirtį gali ilgai nešiotis mintyse, vis iš naujo prisiminti, išgyventi ir galbūt nepajėgti suprasti.

Vaiko emociniam stabilumui didelę įtaką daro ir nuovargis. Jei diena neturi aiškaus ritmo, miegas nereguliarus ir trūksta poilsio, vaikui daug sunkiau reguliuoti emocijas ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą.

Dažnai labai daug pakeisti gali paprasti kasdieniai dalykai.

Pirmiausia – aiškus dienos ritmas. Kai vaikas žino, kas bus po pusryčių, kada eis į lauką, kada grįš namo, jo viduje atsiranda daugiau ramybės. Aiškus dienos ritmas yra tarsi nematoma atrama, kurianti saugumo jausmą.

Ne mažiau svarbios – taisyklės ir ribos. Kai jos suprantamos ir aiškios, vaikas jaučiasi saugiau ir ramiau.

Taip pat labai svarbu apie emocijas kalbėtis. Kartais užtenka ramiai įvardyti tai, kas vyksta: „Matau, kad supykai. Taip jaustis normalu.“ Tokie paprasti žodžiai padeda vaikui pamažu išmokti pačiam
nusakyti savo jausmus ir ilgainiui geriau save pažinti.

Galiausiai, labai svarbu, kad tėvai savo vaikui skirtų nedalomo dėmesio, kurio net ir geriausias specialistas niekada neatstos. Vos 10–15 minučių per dieną be telefono, be skubėjimo daryti kitus darbus – tiesiog įsitraukiant į vaiko žaidimą, klausantis jo pasakojimų, kartu piešiant ar dėliojant kaladėles – stiprina vaiko savivertę ir didina jo emocinį atsparumą.

Su specialistu verta pasikalbėti tada, kai vaiko elgesys ima labai išsiskirti iš bendraamžių ir tai tęsiasi ilgiau nei vieną ar du mėnesius. Svarbus ženklas, kurio nevalia ignoruoti, jei susirūpinimą išreiškia ir darželio mokytojai ar mokyklos psichologas.

Kartais praverčia ir psichologinis vaiko įvertinimas. Tai nėra bandymas vaikui priklijuoti etiketę – veikiau jautrus būdas pažvelgti į jo sunkumus ir geriau suprasti, kokios pagalbos jam šiuo metu labiausiai reikia.

Svarbu nenumoti ranka – laiku suteikta pagalba vaikui tampa patirtimi, iš kurios pamažu auga pasitikėjimas savimi, saugumo jausmas ir gebėjimas ilgainiui pažinti savo emocinį pasaulį. Augant ši patirtis vaikui tampa svarbiu vidiniu kompasu, padedančiu geriau suprasti save, savo poreikius ir santykį su aplinka.